Protas veržlus, lankstus, guvus, smalsus, išmanus pagalbininkas. Jis rūpinasi mumis, kad per daug neišeikvotume savo gyvybinės energijos, nepavargtume. Tačiau neretai jis mums tiesiog trukdo pamatyti, pajausti tikrovę tokią, kokia ji savaime yra, nes viskam bruka savo paaiškinimą.
Atostogavau poilsio bazėje, kurios voljere buvo laikomi 5 vilkai. Vieną vakarą, sėdėdami su kompanija lauke, išgirdome vilkų staugimą. Aš tai girdėjau pirmą kartą. Buvo nejauku. O protas ramino – vilkai voljere, mes ne miško viduryje, tad nėra dėl ko jaudintis. Viskas gerai. Kompanija aptarinėjo situaciją, dalinosi savo įžvalgomis kodėl vilkai kaukia: jie kaukia, nes dabar pilnatis, jie kviečia kitus vilkus, pasiilgo savo gentainių, ir dar kelios kitos versijos.
Prisiminiau kadaise skaitytą Farlio Moveto knygą apie vilkus „Ne vilkai kalti“, kuri tuomet man padarė didelį įspūdį. Dabar aš vilkus girdėjau pirmą kartą gyvai. Aš tikrai nežinojau ir nespėliojau, kodėl jie kaukė. Tiesiog jų klausiau. Pradžioje tai buvo panašu į tarpusavio santykių aiškinimąsi, paskui lyg pasiskirstymą vaidmenimis, o tada jų staugimas virto daina. Ji skambėjo be galo stipriai, giliai ir gražiai.
Kadangi kompanija išnagrinėjo visas jiems žinomas vilkų kaukimo priežastis ir rado naujų temų, tai vilkų daina jiems liko kaip fonas. O aš nesileidau į proto paaiškinimus, aš klausiausi neįprasto, galingai gražaus skambesio. Apie ką ir kam staugė vilkai aš nenagrinėjau ir nebandžiau įsprausti į savo proto aiškinimo rėmus. Aš toliau atidžiai klausiausi ir gėrėjausi jų daugiabalse daina. Visi mūsų paaiškinimai ir išvedžiojimai apie tai tik nutolino mus nuo tikrovės, užgožė momento grožį.
Taigi, kartais geriau tiesiog būti, jausti, mėgautis subtiliu pasaulio gražumu ir nebandyti jo apdoroti savo protu. Tuomet galime matyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tiesų, o ne tokį, kokį mes įsivaizduojame jį interpretuodami. Jis tiesiog yra. Ir mes esame jame, šio pasaulio, šios tikrovės dalimi.
Įdomiausia, kad kai žmogus susiduria su neįprastais reiškiniais ir teigia, kad „to negali būti“, „tai neįmanoma“, „tai nesąmonė“ ir pan., už to slypi karštligiškas proto siekis įpiršti argumentus ir paaiškinti, kaip tai gali ar negali būti. Leisdami protui generuoti savo išvadas mes netenkame galimybės patirti, pažinti tikrovės, atskleisti jos subtilybių be proto įsikišimo.
Nesąmonė, kitaip tariant, yra tai, kas netelpa į žmogaus sąmonę – tai, kas yra už jos ribų. Vadinasi, jei žmogaus pasaulėžiūroje tai neegzistuoja ir jis negali to pripažinti, tikrovėje to nėra. Ar tikrai taip? Leiskime sau pamatyti kuo daugiau „nesąmonių“ ir praplėskime suvokimo ribas.
PROTO RIBOS IR TIKROVĖ